ROBERTO CATALANO
Dar vienas teroristinis išpuolis Prancūzijoje: deja, tai jau jokia naujiena. Tačiau tokio pobūdžio ataka katalikų bažnyčioje Europoje – dar nauja. Nesame įpratę, o svarbiausia, nepaisant pakartotinių ISIS grasinimų, tikriausiai lig šiol netikėjome, kad taip galėtų įvykti.
Tačiau įvyko, didžiam visų siaubui. Prancūzė kolegė, kuri šiuo metu yra netoli įvykio vietos Prancūzijoje, man rašė apie neapsakomą žmonių pasimetimą: „nebežinome, nei ką galvoti, nei ką daryti!“ Užpulti ir nužudyti, kai žmonės meldžiasi, kai vyksta Mišios – tiesa, taip yra nutikę kitame kontekste, pavyzdžiui, su vyskupu Oscaru Romero – tai nesuvokiamas aktas, kurio niekas negalėtų įvykdyti religijos vardan, kad ir kokia ji būtų.
Europoje nesame prie to pratę, tačiau kitur pasaulyje, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose, tokie įvykiai – beveik įprastas dalykas. Pastaraisiais metais užpuolimai ir skerdynės buvo vykdomi mečetėse ar bažnyčiose religinių apeigų metu: penktadienio maldos laiku mečetėse arba per mišias ar kitas apeigas krikščionių bažnyčiose.
Joks vyras ar moteris, tikintis Dievą, negalėtų sugalvoti žudyti Dievo vardu, tą, kuris meldžiasi Dievui – bet kurioje tradicijoje ar apeigoje. Todėl ISIS atsiskleidžia vis labiau esanti tiesiog kriminalinė ir beprotiška organizacija, kuri, nors ir veikia tam tikros religijos vardu, neturi nieko bendro su tuo tikėjimu. Todėl man atrodė labai reikšmingas tarp daugybės pareiškimų, paskelbtų po Roueno tragedijos, pasisakymas Aukštosios Normandijos musulmonų kulto regioninės tarybos prezidento, imamo Mohamedo Karabilo, kuris teigė esąs „sukrėstas“ dėl jo „bičiulio“kunigo mirties, nužudyto barbariškai dviejų jaunuolių. „Negaliu suprasti (…) užtikriname mūsų maldas už jo šeimą ir katalikų bendruomenę“.
Tai, apie ką kalba prancūzų imamas, susišaukia su teiginiais, išsakytais austrų dienraštyje „Der Standard“ publikuotame Vienos arkivyskupoco Christopho Schönbornointerviu.
Kardinolas Schönbornas išsakė lūkestį, jog „musulmonų lyderiai užims aiškesnę poziciją“ prieš džihadistinio tipo terorizmą. Išties, nerodydamas pirštu į musulmonus, austrų kardinolas pabrėžė: „teisinga tai, ar ne, tačiau teroras šiandien turi islamo etiketę“, o teroristai save apibrėžia kaip islamo išpažinėjus, – ne krikščionybės ar kitos religijos. „Islamui tai – didžiulė problema“.
Kita vertus, Vienos arkivyskupas sutinka, kad ir Biblijoje yra „nemažai žiaurių ištraukų“, „taip pat ir krikščionybėje aptinkamos smurto šaknys“. Krikščionybė „ne veltui susilaukė kaltinimų“ dėl savo „bjaurios smurto istorijos“ praeityje. Tad jokių nuolaidų tam, kur mes kaip krikščionys privalome pripažinti klydę.
Tuo pačiu kardinolas dominikonas pripažino, kad krikščionybė suformulavo savo „smurto skyrių“ ir nuo jo atsiribojo. Ypač antisemitizmo ar religinių karų atveju. Vis dėlto, šis procesas yra dar visai nesenas ir, kaip teigia Schönbornas, „mes taip pat perėjome mokymosi procesą“, ir „be holokausto siaubo krikščionybė tikriausiai nebūtų taip aiškiai pasisakiusi prieš antisemitizmą“.
Be to, Schönbornas primena, kad „daugiausiai teroro aukų yra musulmonai“. Negalime to pamiršti ir patirti šoką tik tada, kai tragiški įvykiai nutinka Europoje arba paliečia krikščionis.
Manau, kad būtent beprotybės aspektas dažnai yra nepakankamai rimtai įvertinamas.
Ir štai visai neseniai terorizmas, tiksliau, žmogžudiška ir savižudiška beprotybė, vėl neparodė pasigailėjimo. Manau, kad būtent beprotybės aspektas dažnai yra nepakankamai rimtai įvertinamas. ISIS sugebėjo pasiekti laipsnišką smegenų plovimą, kuris sužadino ir vis dar sužadina pačias desperatiškiausias reakcijas: vienuose baimę iki siaubo (terrore itališkai reiškia „siaubas“), kituose – neapykantą islamo ir musulmonų atžvilgiu, o taip pat ir pavojingus emuliacinius mechanizmus labiausiai paveikiamuose protuose. Nėra lengva apibūdinti žmogų, kas jis bebūtų, kuris nukreipia sunkvežimį link dešimčių bejėgių žmonių gatvėje, sutraiškydamas ir vaikus, arba tą, kuris įžengia į bažnyčią, kad perpjautų gerklę senam kunigui bei prisidengtų keletu tikinčiųjų, tarp kurių ir seserys vienuolės, arba tą, kurio veiksmų dėka išlekia į orą dešimtys jo paties tikėjimo tik kitos tradicijos žmonių. Be jokios abejonės, psichinės pusiausvyros stoka turi būti rimčiau vertinama.
Todėl, gal net visai to nepastebint, pastarųjų mėnesių žiniasklaidos reakcijos sužadino daugiau problemų nei paskatino sprendimų. ISIS tapo žaidimo objektu, sukuriant spiralę, į kurią visi dabar esame įtraukti – skirtingais būdais, tačiau visi jie vienodai pavojingi ir mirtini dėl tų pasekmių, kurias galėtų atnešti, jei ir toliau bus palaikomi.
Derėtų kovoti ne vien prieš ginklus ir savižudžių atakas, stengiantis užtikrinti piliečių saugumą (ir tai turėtų būtų daroma ne vien vakarų Europoje), tačiau ir sužadinti bangą, gebančią neutralizuoti mediacinį ISIS karą, kuris yra tikroji, neretai latentinė, ateities grėsmė.
Pagal Citta nuova.it parengė S. Žiugždaitė
